2016 m. gegužės 19 d. 19 val. Piano.lt salėje įvyko Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių metų muzikos kūrinių autorių apdovanojimai. Buvo išskirti penki ryškiausiais pripažinti 2015 metų profesionaliosios muzikos kūrėjų darbai. Įteiktas pagrindinis apdovanojimas - „metų muzikos vinis“ (Rūtai Vitkauskaitei), bei keturių nominacijų prizai : „už stiliaus grynumą“ (Vidmantui Bartuliui), „už ambicingą idėją“ (Egidijai Medekšaitei), „už orkestro vaizdingumą“ (Mykolui Natalevičiui), bei „jaunojo kompozitoriaus prizas“ (Elenai Šataitei).
https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id103/KB_2016_9_WEB.pdf
Iš pasiūlytų 72 kūrinių komisija atrinko penkiolika, publika galėjo dalyvauti antrojo etapo rinkimuose balsuodama internetu. Gaila, kad anonimiškai, nes susidarė įspūdis, jog balsavo kompiuteriai, planšetės ir mobilieji telefonai ir neaišku, kiek už šių technologinių stebuklų slėpėsi gyvų sielų.
Jei pasižvalgytume po premijuojamų kūrinių sąrašą, pastebėtume, kad keturių premijuotų kūrinių nominacijos buvo akivaizdžiai suformuluotos a posteriori, kūrinius jau išrinkus. Esant tokiai stilistinei ir instrumentinei įvairovei kiekvienas iš jų galėjo būti išskirtas kaip savarankiška kategorija. Tuo norima pasakyti, kad kūrinys akordeonui negalėjo tikėtis gauti premiją „už orkestro vaizdingumą“. Čia susiduriame ne tik su įvardinimo keblumais, bet ir su grupinio kategorinio/klasifikacinio mąstymo negalimumu šiuolaikinėje, ypač lietuviškoje – labai individualizuotoje – muzikos praktikoje. Bent jau tokiame konkurse, kur kompozitoriams paliekama visiška laisvė. Jei tam tikrą nominaciją gali atitikti tik vienas ar vos keli konkurse dalyvavę kūriniai, ir jei kiekvienas kūrinys, tam tikra prasme, pats pasiūlo nominacijos įvardinimą, bendra sistema lyg ir praranda prasmę. Kūrinio vertė nuo to, žinoma, nepakinta, konkurso prasmė taip pat. Taigi, norėdami apžvelgti finalinius šių metų kūrinius, pabandėme juos įvertinti būtent per personalinių kategorijų prizmę. Savas versijas siūlome ir keturiems premijuotiems kūriniams.
…už kompozicines paieškas ritmo srity – Osvaldo Balakausko Mozaika akordeonui
Ritmas instrumentiniuose kūriniuose yra vienas sudėtingiausių parametrų, todėl įdomesni techniniai sprendimai visuomet žavi. Šia prasme Mozaika, kurią laikytume beveik ritmo etiudu, yra ir įdomi, ir svarbi. Garso ekspresija čia apribojama būtent tam, kad išryškėtų ritmo kompleksiškumas. Iki maksimumo panaikinus natūralią pulsaciją, susmulkintas, šokinėjantis, suskaidytas ritmas trukdo garsams suskambėti. Sukeliama tarytum greito, užsikertančio, dūstančio kalbėjimo imitacija. Akordeoną – vieną mylimiausių paskutiniojo periodo kompozitoriaus instrumentų – čia girdime visai kitu aspektu, nes nei šis ritmas, nei pasirinkta harmonija nėra būdingi jo mechanikai. Soliniai kūriniai visuomet yra gana sudėtingas uždavinys kompozitoriui, nes reikia išryškinti instrumento specifiką, jo žinomas ir nežinomas galimybes. Šiame opuse manipuliuojama ir vienomis, ir kitomis. Sustiprintas pneumatinis aspektas leidžia išgirsti ne tiek garsinį audinį, kiek paties instrumento „kūniškumą“. Šalia to, kuriama dvigubo antropomorfizmo iliuzija: akordeonas yra vienas iš retų „kvėpuojančių“ (dumplėmis) instrumentų, o specifinė, „greitakalbė“ ritmika šią jo savybę ne tik savaip pratęsia (imituodama užsikertantį kalbėjimą), bet ir savaip griauna (neleisdama susidarančioms harmonijoms suskambėti). Šia prasme kūrinys iš tiesų yra labai įdomus, todėl galėtume jį nominuoti taip pat ir „už antropomorfizmo idėjų sklaidą instrumentinėje muzikoje“.
… už mito dekonstrukciją - Ritos Mačiliūnaitės Sentempa Oginski, obojui ir styginių orkestrui
Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio polonezas! Labiau mitinio saloninio kūrinėlio, mus pasiekusio įvairiausiomis interpretacijomis iš šlovingųjų Abiejų Tautų Respublikų laikų turbūt nerastume. Vakarų Europa pokariu griovė mitus ir kūrė pasaulį iš naujo. Lietuviškame kontekste (mums pokaris juk pasibaigė visai neseniai) šis opusas taipogi primena susidorojimą su kandžių suvalgyta stilistika. O galbūt tai tik didingo senosios Lietuvos laikotarpio perskaitymas iš naujo? Keičiasi laikai, kertamos galvos, ateina naujos mados: liaudies muzika su būgnais, švilpynėmis ir gitaromis, sutartinės roko džiazo stiliumi. Oginskio polonezo dekonstrukcija ir paties mito griūtis įvyksta pasitelkus repetityvinį ritmą, kuriantį gryną muzikinės medžiagos intensyvumą be jokios apčiuopiamos gelmės. Kūrinys praranda ir istorinį laiką, ir muzikinį, nes teoriškai galėtų būti tęsiamas be galo. Lietuviškasis Bolero, bet ne visai toje pačioje dimensijoje.
… už ketvirto laipsnio ironiją, kurią daugelis priima už gryną pinigą - Vidmanto Bartulio Voyage du Silence baritonui, violončelei ir fortepijonui (tekstas Paul‘io Eluard‘o)
Komisija šį kūrinį apdovanojo „už stiliaus grynumą“. Ar tokia nominacija reiškia, kad žiuri dalyviams patiko, jog autorius teberašo stilistika, pradėta dar 1981 metais, kultiniu kūriniu „Palydžiu iškeliaujantį draugą...“? O gal tai reiškia, kad Arvo Pärto muzikos atgarsiai čia neišvengiamai padeda sukurti „grynumo“ įspūdį, bet veikiau tekstūros, o ne stiliaus. Jei Paul‘io Eluard‘o eilės nebūtų apie meilę, sakytumėm, kad komunistinių pažiūrų poeto, Arvo Pärto pirmųjų kūrinių musica povera ir paties kompozitoriaus jaunystės romantinių inspiracijų kompiliacija tarnauja vien tam, kad sukeltų mumyse devyniasdešimtųjų metų nostalgiją. Bet galgi reikėtų perklausyti šį kūrinį Erik‘o Satie ausimis, nes jo muzikos atgarsiai šios Tylos kelionės pakelėse yra akivaizdūs. Tikras ar netikras naivumas?
... už muzikinės medžiagos vientisumą - Justinos Repečkaitės Tapisserie, instrumentiniam ansambliui
Puikiai techniškai suręstas opusas, turintis turbūt viską, ko reikia šiuolaikiniam kūriniui – išmąstyta visuma, suvaldyta struktūra, nepriekaištinga logika, kaip laikrodis suderinta visus elementus sukabinanti mechanika, bendras garsinės medžiagos, o ypač ritmo ir tembro homogeniškumas. Kūrinio idėja – veikiausiai audimas, kaip galima spręsti iš pavadinimo, bet turi kažką panašaus į užstrigusio vinilinio disko ritmiką. Programiškumas čia ne tiesioginis, paraidinis, o gestinis, beveik juslinis. Šis užstrigimas ir kuria nuoseklią įtampą, pasiekdamas kulminaciją, išskysdamas ir laipsniškai subliūkšdamas. Toks vieno judesio modelis kuria organišką vientisumą, kuriame visi elementai atranda savo vietą ir paaiškinimą. O harmonija, šalia to, kelia dar ir estetinį pasitenkinimą. Kompozicinės technikos įvaldymas tikrai fantastiškas.
… už prarasto nuoširdumo atradimą - Ramūno Motiekaičio Sonatina fortepijonui
...lento, dolcissimo, quasi rubato, una corda... Hommage à Debussy? Ko ieško kompozitorius šiuo beveik neo-impresionistiniu stiliumi, ranka suliniuotos partitūros penklinėse piešdamas Mortono Feldmano muzikos neintensyvumą, tylą, dviejų balsų vedimą, tekstūros tąsumą? Tai dvasios piligrimystė ar primygtinai anti-modernus mąstymas? Nuoširdumas tikrai autentiškas, tad kokia visgi atgaiva epochų reminiscencijos takeliais braidančiai sielai!
... už muzikinį amorfiškumą - Mariaus Baranausko Palaiminimai simfoniniam orkestrui
Tekstas Šv. Mato, muzika Mariaus Baranausko. Bet tarp jųdviejų – milžiniška praraja, net jei tekstas ir nėra ištariamas. Statiška muzika, net įtampa statiška, nėra judėjimo, nėra ritmo. Galbūt noras sukurti nebuvimo laike jausmą, sukeltą per šimtmečius iki mūsų ėjusių šventosios Evangelijos žodžių? Kompozitorius dėlioja muzikinius momentus vieną šalia kito – kaip Kutavičius –, bet jie pernelyg tarpusavyje panašūs, todėl visuma tampa amorfiška. Kūrinio medžiagos vystymas sukoncentruojamas ties viena garsine ašimi, kuri apipinama pagalbiniais garsais, paįvairinama intensyvumo protrūkiais ir meditatyviniais atoslūgiais. Galbūt čia ir slypi visa ši milžiniška distancija – tarp vienos muzikinės linijos atodūsių ir teksto prasmių begalybės.
…“už dramatinės įtampos suvaldymą“ - Mykolo Natalevičiaus Karačiajus simfoniniam orkestrui ir elektronikai
Ekologinis programinis kūrinys, demaskuojantis rusų atominius bandymus sovietmečiu, buvo nominuotas „už orkestro vaizdingumą“. Bet orkestras čia ne tik vaizdingas. Natalevičiaus mąstymas kažkuo primena Giacinto Scelsi, kai aiškiai suformuojama pagrindinė ašis, kai sukamasi apie tą patį garsą, kai akivaizdžiai ir sąmoningai manipuliuojama garso jėga. Toks pat modelis, kaip ir Mariaus Baranausko Palaiminimuose, bet čia nėra statikos: stipri dramatinė įtampa ir intensyvumas išlaikomi nuo kūrinio pradžios iki pabaigos. Gyvybę (nonsensas kalbant apie mirtį skleidžiančią radiaciją) šiam muzikiniam judėjimui įpučia subtilios tembro variacijos, lėtos, bet intensyvios visos tekstūros modifikacijos. Crescendo-diminuendo, augimas-entropija. Gyvybė ir yra tai, už ką turbūt verta kovoti net ir tokia nekovinga medžiaga kaip muzikinis opusas.
... už kantrybę muzikoje - Justės Janulytės Švytėjimas, dvylikai balsų ir elektronikai
Taipogi „radiacinis“, programinis kūrinys, skirtas atominės bombos sukūrimo metinėms. Sukonstruotas visiškai kitaip, nei Mykolo Natalevičiaus Karačiajus: kaip ilgo laukimo muzika, reikalaujanti klausytojo kantrybės, kaip progresinis publikos išbandymas ribinės stadijos įtampa. Kančia, beveik fizinė, yra šio opuso klausymo akto dalis, nes iš šios garsinės apsupties praktiškai neįmanoma išsivaduoti. Kančia dalyvauja ir muzikinėje dramaturgijoje: dirbtinis, elektroninis garsas laipsniškai užgožia akustinį, ir priveda iki percepcinės finalinio sprogimo ribos.
... už meditacinę muziką - Justės Janulytės Panardink, violončelei ir 12 balsų
Nuo pat kūrinio pradžios įtvirtinama kompozitorės braižu jau tapusi lėta garsinės medžiagos pokyčių eiga, absoliutus įtampos nebuvimas ir meditatyvinė atmosfera. Sunkiai pavyksta išvengti György Ligeti garsinio audinio reminiscencijų, net jei kūrybinis braižas ir stilistika yra pagimdyti kitokio mąstymo. Čia girdime neskubrios evoliucijos muzikinę formą, kaip spiralinę konstrukciją, labai lėtai besisukančią aplink savo ašį, lėtėjančią, prisisodrinančią tembrais ir sustingstančią.
… už nekomponavimą smuikui - Žibuoklės Martinaitytės Ramybės diptikai smuikui, elektronikai ir fiksuotiems vaizdams
Programinis kūrinys, gimęs iš vaizdo ir paramstytas vaizdais. Kokia drąsa: arpeggio laisvomis smuiko stygomis! Įrašas su įsivaizduojamais balsais. Naivumo apologija. Arvo Pärt‘as (ir vėl?). Turbūt Fratres atgarsiai. Tiesa, estų kompozitorius tokiu mastu laisvų stygų nenaudojo. Negelbėja čia net sonatinis – priešybių vienybės – principas. Nes vienybė taip ir neįvyksta.
... už tonalinę ekspresiją - Anatolijaus Šenderovo Styginių kvartetas nr. 3
Neoklasicizmas išgyveno visą XX amžių. Jis kaip nostalgija atsispyrė visai šiuolaikinei muzikos kalbai tarytum net ir nekonkuruodamas, egzistuodamas paraleliai su visomis kitomis stilistikomis, arba tiesiog kaip fonas. Tonalumo pavyzdžių neišvengė nė vienas praeito amžiaus dešimtmetis, turbūt todėl dabar šio stiliaus muzika, absoliučiai įsirašanti į muzikinę tradiciją, klausosi ne kaip klasicizmo nostalgija, o kaip paties dvidešimto amžiaus nostalgija. Visgi sunku šiais laikais suprasti šią šiek tiek pasimetusią stilistiką, nes jei galėjome ją pateisinti XX amžiuje, kuriame ji tarnavo atsvara kai kurioms radikalioms muzikinės kalbos formoms, šiais laikais ji nebeturi tokio pa(si)teisinimo. XXI muzika, absorbavusi ir postmodernizmą, ir naująjį tonalumą, labiau linksta prie hedonizmo, nei naujos šokiruojančios kalbos. Taigi šis Styginių kvartetas nr.3 klausosi tik kaip netikėtas ir jau kiek per ilgai trunkantis praeito šimtmečio užsibuvimas ne savo terpėje ir ne savo kontekste.
… už tembrines iliuzijas - Egidijos Medekšaitės Âkâsha styginių orkestrui
Kūrinys, gavęs žiuri premiją už „ambicingą idėją“. Jei reikėtų čia ieškoti ambicingumo, tai tembro srityje. Styginių instrumentų tembras yra taip dematerializuotas ir neatpažįstamas, kad suteikia elektroninės muzikos iliuziją. Garsinė apgaulė. Nuolatinio judėjimo įspūdis kuriamas smulkiausių tekstūros elementų kaita, iš vienio išsisluoksniuojančių ir sugrįžtančių atgal. Ir vėl nuo Ligeti atsišakojusios stilistikos tąsa, kurios pagrindas yra darbas su daugiasluoksniais tembriniais pluoštais, besiskleidžiančiais ir susitraukiančiais nepertraukiamoje tėkmėje.
... už originalų repertuarą pučiamųjų orkestrui – Jono Jurkūno Aukso luitas, pučiamųjų instrumentų orkestrui
Muzika, apie kurią sunku kažką pasakyti. Kai rašoma pučiamųjų instrumentų orkestrui, nori nenori atminty iškyla šių muzikos instrumentų galimybių ribos ir ilgalaikio repertuaro tradicija. Taigi, Aukso luitas suteikia puikią progą išgirsti pučiamųjų orkestrą kitaip, nei kokioj miesto šventėj. Kompozitorius išveda pučiamųjų orkestrą ne iš tradicinių harmonijų, bet iš tradicinės, dažniausiai kiek supaprastintos, marširuojančios ritmikos. Karinis pučiamųjų orkestras, bet groja kažką kita. Netikėtas sugretinimas. Nuolat sugrįžtantys motyvai čia yra ir dedikacija Phillip‘ui Glassui, ir visos medžiagos variklis.
… už piešimą muzikos garsais - Elenos Šataitės Eremos (Mažoji simfonija), pučiamiesiems, griaustiniui, fortepijonui ir styginių orkestrui
Jaunojo kompozitoriaus prizą gavusi 29 metų kompozitorė pristatė programinį kūrinį, kurio programiškumas yra vienintelė šios muzikos varomoji jėga. Ekspresyvus paprastumas. Kristaus kančios momentų tragiškumas bandomas atvaizduoti per muzikinių formulių kartojimo intensyvumą. Muzikines figūras diktuoja tik programa. Norėdami kažką papasakoti garsais visuomet apribojame muzikos išraišką. Norėdami muzikinėmis priemonėmis nupiešti kažkokias scenas visuomet rizikuojame prarasti pačią muzikinę kalbą. Paviršutinė ekspresija užmuša giluminę ekspresiją. Nuoroda į neišmatuojamą Kristaus pasiją niekaip negali absorbuoti pernelyg akivaizdžios ir primityvios nuorodos į amerikiečių minimalistus, konkrečiai, į John‘o Adams‘o stilistiką. Muzikinių formulių paprastumas išsisemia iki totalaus neišraiškingumo. Harmoninės melodinės formulės naivios lyg Kristaus istorija būtų pasakojama vaikams per katekizmo pamoką. Nėra ne tik jokios gelmės, nebelieka net ir garsinės substancijos, nes ji neutralizuojama tuščiais akordais. Prieš šimtą metų Erik‘as Satie irgi kartojo oktavas bet absoliučiai kitais, ironijos, tikslais.
...už šiuolaikinės muzikos klausymo malonumą – Jens‘o Hedman‘o ir Rūtos Vitkauskaitės erdvinė mono opera Confessions
Galynėtis su operos žanru kitiems šio konkurso kūriniams nebuvo beveik jokių šansų. Ir dar su tokia akusmatine opera, kuri sukompiliavo tuos percepcinius dirgiklius, kuriuos gali pasiūlyti tik šiuolaikinė, ir ne tik lietuvių, muzika. Tuos, kurie pritraukia į koncertines sales profesionalus, suvilioja mėgėjus ir apžavi praeivius. Tuos, kurių didžiausias priešas – laiko trukmė.