"Šiaurės atėnai" buvo kažkada pradėję spausdinti retrospektyvinę seriją, kurios idėja - nuotrauka su istoriniu komentaru. Kai man pasiūlė sudalyvauti, iš karto kilo mintis aprašyti šį fiktyvaus nerūpestingumo momentą, užfiksuotą karo ir būsimų tragedijų - tautos, ir mano šeimos - išvakarėse. Kadangi šis man brangus prisiminimas dingo kartu su senesniaisiais ŠA archyvais, įkeliu jį čia, stebuklingu būdu nepasimetusį ...
1940 metai. Auklė mano mamą išsivedė į Kaziuko jomarką Lukiškių aikštėje, nustatytoje gausiais prekystaliais, su vaikiškoje atminty įstrigusiais “labai dideliais ir labai gražiais meduoliais”. Nors iš šypsenų nuotraukoje nesimato, o meškinas – uždarbiaujančio fotografo kompanionas – sukelia veikiau žieminę Palangos atostogų iliuziją nei karo metų atmosferą, tuo laikotarpiu tai buvo itin reta proga išeiti iš namų. Ir tai – tik čia pat, netoli. Seneliai gyveno Gedimino prospekto 37-ajame name, ties kurio kampu tais laikais senyvas žmogus su stumiamu vežimėliu kasdien pardavinėjo “nuostabaus skonio įvairiausių spalvų ledus vaflinėse tūtelėse”. Iš namų buvo draudžiama eiti todėl, kad Vilniuje jau “stovėjo rusai”, anot močiutės, ir tuometiniams tokio amžiaus vaikams buvo leidžiama tik nubėgti į mokyklą (medinę, Žvėryne, bendrą lietuvių su lenkais) ir greitai parskubėti atgal. Lenkiukai pavymui, kaip ir priklausė ką tik praradus Vilnių, šaukė "sakė pasakė", o lietuviukai, kaip ir priklausė ką tik jį atgavus, atsišaukdavo "pani tego, pani tego”... Kol susimušdavo – berniukai, žinoma, ne mergaitės. Taigi, pagrindine mamos žaidimų aikštele ir langu į miesto gyvenimą tapo balkonas. Pro jį matėsi tarp Pilies gatvės, Katedros ir Gedimino prospekto dardantys vežimai.
Dar taip neseniai prospektas tiesiog mirgėjo nuo tautinių rūbų – kai tik Valstybinės įstaigos susikėlė į Vilnių, visos moterys pasisiuvo tautinius rūbus ir sekmadieniais eidavo į mišias Katedroje. Arba į Operą. Atsiradus rusams, tautiniai rūbai dingo. O netrukus, staiga užėjus vokiečiams (“iš vakaro po langais dar stovėjo rusų tankai, o ryte – jau vokiečių”), pasirodys ir geltonos žvaigždės – prisiūtos ant gatve, ne šaligatviu, į darbus Žvėryno link varomų žydų krūtinių. Tiesa, šaligatviu priešais gestapo pastatą (vėliau KGB), saugomu kareivių, bus uždrausta eiti ne tik žydams: praėjus dabartinę Muzikos akademiją visiems reikės pereiti į Lukiškių aikštės pusę ...
Šioje nuotraukoje – paskutinis mamos Kaziukas, nes, vokiečiams pakeitus rusus, o rusams, sugrįžusiems nuo Minsko pusės, vokiečius, miestas pirmą kartą bus pradėtas bombarduoti. Kurį laiką, ėmus kaukti sirenoms, visa šeima dar bėgs į slėptuvę, įrengtą Gedimino pr. 27-ajame pastate. Tuo metu čia buvo įsikūrusios Ligonių kasa ir Darbo inspekcija, kur vyr. darbo inspektoriumi dirbo mano senelis Leonardas Neverauskas. Tačiau ilgai šitaip trukti negalės – bombardavimai darysis vis dažnesni, nuogąstavimai išlipus iš slėptuvės pamatyti sugriuvusį savo namą vis stipresni. Seneliai, palikę viską, bėgs link Klaipėdos laivu trauktis į Vakarus – visa laimė, kad nepavyks, nes ir jūrą rusai bombarduos, ir švedai visus pabėgėlius grąžins – o ką ras sugrįžę į Vilnių, tai jau visai kita istorija.
