Su Hélène susipažinome neįtikėtino atsitiktinumo dėka. Ieškojome neberandamų prancūzų meno istoriko Henri Focillono tekstų, ir kažkas užrašė "jo dukters" telefono numerį. Paskambiname, nueiname pėstute į 5 Villa Virginie 14-ame rajone, tuomet dar visai šalia mūsų paryžietiško pied-à-terre, duris atidaro pagyvenusi moteris ir sako, labai diena, aš esu Hélène Baltrušaitis... Koks siurprizas! ... Na taip, Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis, menotyrininkas, poeto sūnus, mokėsi pas Focilloną meno istorijos... Šiame bute jie kartu su Hélène apsigyveno dar prieš karą. Tokių namų - kuriuose laikas sustoja - reta, o kur gyva meno dvasia - dar rečiau. Jie tapo mūsų "dvasine sala", kurioje leisdavome tylias neskaičiuojamas valandas su namų šeimininke, su Milašiaus, Focillono, Balmonto ... knygomis, laiškais, su dviem Baltrušaičio mylimiausiais lietuviškais "dievukais", kartais sėdinčiais fotelyje šalia ir dalyvaujančiais sustojusioje dabartyje ...
Hélène atminimui
Lėtai žingsniuodama senu Villa Virginie gatvelės grindiniu, taip primenančiu nuzulintus Vilniaus senanamiesčio akmenis, žvelgiu į kairę, žemyn, į rūdijančius geležinkelio bėgius, kurie dar ir dabar vadinami “mažuoju Paryžiaus diržu”. Brūzgynai, baigiantys apželdinti šią apleistą pailgą ir gilią duobę, ir keli nedideli namai, nežinia per kokį stebuklą išlikę kitoje buvusio geležinkelio pusėje stūksančių Beaunier gatvės daugiaaukščių papėdėje, sukelia keistą šio miesto praeities, kurios aš, deja, nepažinojau, nostalgiją. Laimei, vienas šios praeities personažų dar gyvena šitoje gatvelėje.
Mintimis jau kopiu į penktu numeriu pažymėto namo trečią aukštą. Gražios medinės durys prasiveria ir mane pasitinka namų šeimininkė, švytinčiu, kaip ir kaskart, kai tik ją pamatau, veidu. Šiandien Hélène sakosi pavargusi, išsekinta gausių savo draugų vizitų. Todėl liekam sėdėti ir, tyliai besišnekučiuodamos, krentant vakarinei prietemai, laukiam aštuntos valandos ramunėlių arbatos. Ją paruoš Madame Delouvrier, visur savo nosį (net ir į laiškus!), kišanti namo konsjeržka, be kurios pagalbos Hélène, deja, nebegali išsiversti. “Su ja praradau savo asmenybę”, koketiškai šypteli Hélène. “Turiu taikytis prie jos, nieko nepadarysi”...
Beveik nesąmoningai atsistoju ir praskleidžiu užuolaidą, pastūmėta nenugalimo smalsumo pamatyti senąjį geležinkelį iš aukštai, taip, kaip jį mato Hélène štai jau daugiau nei šešiasdešimt metų. Šį butą jie išsinuomojo 1939-ais, grįžę iš Kauno, kur Jurgis Vytauto Didžiojo universitete dėstė meno istoriją. Dar ir dabar Hélène su nostalgija prisimena tuos 7-8 prieškario metus: ilgus pasivaikščiojimus po nuostabią gamtą, draugiškus žmones, lietuvių kalbos mokymąsi, cepelinus, rūgpienį, bulvinius blynus (būtinai su spirgučiais!)...
Iš aukštai geležinkelio bėgių duobė atrodo dar platesnė ir gilesnė. Prie namo prisišliejusios gatvelės beveik nematyti. Užtat žiojėjanti žaliai nuaugusi tuštuma, su didžiuliais, šlaitus laikančiais akmeniniais luitais, sukelia dar keistesnį įspūdį. Tarytum būtume ne triukšmingo paryžietiško bulvaro kaimynystėje, o kokiame nuošaliame kaime, pro kurį jau seniai nebevažiuoja traukiniai. Pakeliu akis. Nosies tiesumu stovi mažulytis namelis su sodeliu. Jau turėjo būti nugriautas, o jo vietoje pastatytas dar vienas daugiaaukštis. Negavo leidimo. Stebuklingai išgelbėta devyniolikto amžiaus siela ...
“Ar žinai, kad turiu Milašiaus dedikuotų knygų”?, staiga neįtikėtinai garsiai paklausia Hélène. Ji mintinai žino kas kur guli, todėl net nežiūrėdama ištiesia ranką į šalia stovinčią biblioteką, ir dvi knygos akimirksniu atsiduria jos rankose. Stebiu, kaip atsargiai pirštų galais ji verčia pageltusius lapus. Jos rankų oda tokia balta ir lygi, kad sunkiai nusakytum jų amžių. O juk tai jomis ji per atostogas spausdindavo Baltrušaičio tekstus ir korektūras. Visas tas knygas, kurios dabar guli Paryžiaus knygynuose. Jurgis pats nebegalėjo naudotis mašinėle nuo tada, kai taksi avarijoj susižeidė petį. Hélène tuomet kliuvo mažiausiai, bet užtat žuvo kartu važiavusi senoji, dar uošvienės samdyta aštuoniasdešimtmetė tarnaitė.
Ji ištiesia Gallimard`o išleistus Migelį Manjara ir Septyniolika eilėraščių, ir priduria susižavėjimo kupinu balsu: “Žinai, jis kalbėjo kaip pranašas. Net kasdienybėje. Jo negalėjai neklausyti...”. Įsivaizduoju juos šitaip sėdinčius tuose pačiuose, dabar jau gerokai įdubusiuose foteliuose, besišnekučiuojančius, galbūt tokioje pat prieblandoje, galbūt tokioje pačioje tyloje. Įdomu, ką ji mąstė tuomet, iš taip arti žvelgdama į ekspresyvų Milašiaus veidą, įtemptą ir karštligišką žvilgsnį, aristokratišką laikyseną, klausydama jo keistų kalbų, išduodančių neeilinę asmenybę? Matau juos besišnekučiuojančius apie šį naują eilėraščių rinkinį, kurio vis neišdrįstu atversti, apie Apokalipsę, kurią jis skaitė hebraiškai, apie jo diplomatinį darbą Lietuvos pasiuntinybėje, tuomet dar įsikūrusioje Hôtel Fournier, Place Malesherbes.
Greitosios pagalbos sirenos, praūžiančios Generolo Leclerc`o aveniu, nutraukia mano mintis.
Greitoji. Na taip, greitoji...
Hélène nemiegos visą naktį, ryte ateis gydytojas. Nuosprendis – ligoninė.
Greitosios lauksime visą dieną, su Claire Tissot, ilgamete Hélène drauge, tvarkiusia Henri Focillono, o vėliau ir abiejų Baltrušaičių archyvus. Valandos slinks lėtai, Claire atsineš iš galinio kambario dėžutę su Balmonto laiškais vyresniajam Baltrušaičiui. Padės ant stalo, prašys, kad bent surūšiuočiau pagal temas. Nuostabus braižas, plonytis popierius, eilėraščiai, eilėraščiai, atostogų atvirutės... Toks laiko neištirpintas intymumas, kad nebegalėsiu skaityti. Tarytum vogčiau svetimus jausmus. Bet ir mintys bus nebe laiškuose.
Hélène skambins telefonu. Ilgai. Draugams. Pranešti, kad išvažiuoja į ligoninę. Atsisveikinti, jei kartais... Skambins savo mylimai puseserei Marie, po to savo vienmetei klasės draugei Louise`ai, kuri vis dar važinėja mašina po Paryžių. “Tu išprotėjai!”, sakys Hélène... “vien todėl, kad klausi kodėl”...
Nebegirdėsiu tęsinio. Vaikščiosiu po butą ir apžiūrinėsiu. Tikras muziejus, kurį pamatai tik atidžiai įsižiūrėdamas į prieblandoje skendinčius daiktus. Ant sienos didžiulis Kristus, bet be kryžiaus ir be dešinės rankos. Netoliese – dar neišblukusių spalvų medinis Šventas Jurgis, kovojantis su slibinu. Įspūdingas. Turbūt dar iš prieškario laikų Lietuvos, kaip ir knygų lentynose klūpantys du “dievukai” – Hélène pasididžiavimas. O galbūti iš Focillono organizuotos lietuvių liaudies meno parodos Paryžiuje? Knygos, meno leidiniai, parodų katalogai, atsiųsti iš įvairiausių kraštų, krūvelėmis jau nuaugo židinį, ir dabar pamažėle kyla veidrodžiu, besiplėsdami ir salono pasieniais. Čiurlionis vokiškai, Friedrichas, Lietuvos istorija, Matisse`as, Cezanne`as, Dürer`is, Grožis ir menas, Poussin`as, Rodin`as...
Net ir samanų spalvos sofa pasmerkta – nukrauta didžiuliais dailės albumais. Vėliau ji staiga atras savo pradinę paskirtį – Valdo Adamkaus dėka, norėjusio asmeniškai pagerbti Hélène, įteikiant jai Gedimino ordiną. Hélène po to juokdamasi pasakos, kiek triūso kainavo visa tai nukraustyti. Užtat knygos taip ir liks savo naujojoje buveinėje – po sofa.
Ilgai ir chaotiškai klajosiu akimis po visus tuos niekniekius, kurie ilgainiui tampa neatsiejama namų dalimi. Ant sienų – ofortai, piešiniai, eskizai, rytietiškos graviūros, ikonos... Ant apvalaus stalelio vazelė, laiškai, nuotraukos, didžiulis sąsiuvinis su draugų telefonais, dirbtiniai margi paukštukai. Kiek kartų, vos pajudinti, jie čia jau čiulbėjo ...
Claire ateis ir sakys, “eime valgyti, atsinešiau veršienos. Diena bus ilga”. Jai irgi sunku susikaupti darbui. Sėdėsime ir kalbėsimės. Apie Hélène, kaip visada. Apie archyvus. Apie ištikimus Hélène draugus – visus tuos garsius žmones, muziejų, bibliotekų, galerijų buvuvius ir esančius direktorius, ateinančius su savo lauknešėliais čia pavalgyti. Pasidalinti savo pietumis su Hélène, pabūti jos kompanijoj, pasipasakoti savo rūpesčius, aptarti parodas, spektaklius, naujienas. Vėliau tie patys draugai kantriai lūkuriuos ligoninių koridoriuose, laukdami savo eilės...
Už lango visą pusdienį kažkas burgs. Praskleisiu užuolaidą – keistas mechanizmas slankios geležinkelio bėgiais, matyt bandydamas išnaikinti sužėlusius brūzgynus. Lis. Nurinkinėsiu stalą ir, žvilgterėjusi į ant radiatoriaus šalia stalo sukrautas knygų krūveles, prisiminsiu, kad čia iš dešinės, ant paviršiaus, gulėjo straipsnių rinkinys Sur la musique française, su Focillono tekstu apie Berliozą. Tai 1915-ų metų konferencija. Įvadiniame puslapyje – Debussy dedikacija. Neįkainojama retenybė. “L’art est tantôt l’équilibre et la clarté, tantôt il est l’énigme et le désordre” – perskaitysiu atsivertusi ir prisiminsiu Hélène žodžius: “Focillonas mane išmokė svarbiausių dalykų: žiūrėti paveikslus ir suprasti meną”. Galvosiu, o juk tai Focillono dėka ir mes su Hélène susipažinom – ieškojom retų Focillono tekstų, kol galiausiai kažkas davė jo dukros adresą. Nuėjome, ir tik įpusėjus pokalbiui suvokėme, kad prieš mus stovi Jurgio Baltrušaičio žmona...
O jei niekada daugiau nebeįžengsiu į šį butą, kur viskas pasidės? Būtų nuostabu įkurti muziejų (ir darbo nedaug būtų, viskas jau seniai savo vietose). Bet kas tuo užsiims? Nepraeis nė dveji metai, butas bus ištuštintas, nuoma nutraukta (“mes niekuomet nieko neturėjome”, sakys Hélène). O visas neįkainojamas turtas – knygos, paveikslai, meno dirbiniai, Focillono ir jaunesniojo Baltrušaičio archyvai, Hélène padovanoti Doucet bibliotekai, bet sūnaus taip ir neatiduoti, ir senojo Baltrušaičio archyvas, kurį Hélène taip troško perduoti Lietuvai, bus sūnaus išsivežtas. Kur? Net pati Hélène nežinos. Focillono namas Maranville`yje taip pat bus parduotas. Ne namas, o gyva istorija. Prokofjevas ten grodavo salone stovinčiu fortepijonu. “Jo plaštakos buvo milžiniškos”, prisimins Hélène. Ir dar tai, kad grįždami į Rusiją, Prokofjevo vaikai paliko visus savo žaislus sūnui Jean`ui... Buvęs ilgametis to namo kaimynas vėliau aplankys Hélène ir ją nepaprastai pradžiugins, sakydamas, kad medžių lapai šį rudenį nuostabūs ... “Tikiuosi, nauji savininkai jų neiškirs” tepratars ji.
Štai pagaliau ir greitoji. Claire jau bus išėjusi. “Ar dar grišiu?” patylomis klaus Hélène. Bandysiu ją drąsinti, kad po trijų savaičių vėl bus sveika, bet ji tik palinguos galva: “ne mažas vaikas, puikiai suprantu savo padėtį...”.
Švento Juozapo ligoninė visai netoli. Didelis vidinis kiemas, daug žalumos. Centre koplyčia, šv. Marijos skulptūra. Dengtos terasos jungia skirtingus korpusus. Hélène maitinama per vamzdelį. Sunku kalbėti. Operacija po savaitės. Sudėtingesnė, nei manyta. Hélène neturės iliuzijų: “šitos jau neišlaikysiu” ... “o gal ir gerai, bent jau nebekalbėsiu nesąmonių”. Sakysiu, “mums tai jūsų trūks”. “Tikiuosi!”, atšaus ji ...
Skambins Monique, Lévi-Strauss`o žmona. Norės ateiti aplankyti. “Įsivaizduok sau, mes su jos vyru vienmečiai, o jis vis dar vaikšto į Collège de France ”, padėjusi ragelį stebėsis Hélène...
Ne po trijų savaičių, o po trijų mėnesių – vėl namuose. Trumpam. Ir vėl Šv. Juozapo ligoninė. Po to reabilitacijos klinika Fontenay-aux-Roses. Hélène atsigavusi, geros nuotaikos. Labai norėtų bulvinių blynų, arba bent jau sriubos su bulviniais kleckiukais: “pagaminsi, kai grįšiu į Villa Virginie?” – “Žinoma...” Pasakiškas vaizdas pro langą – žydinčios alyvos, seni medžiai. Kalbėsimės apie Mejerholdą, Pasternaką, su kuriuo Jurgis susipažino būdamas penkiolikos, Maskvos laikus. Hélène pasakos juokingą istoriją apie Mejerholdo jai dovanotus didžiulius gintarinius karolius, kabėjusius pas jį ant sienos. Jurgis tuomet labai pyko... Užeis slaugė.
Hélène skųsis, kad jos kambaryje tik kėdės, o jai labai reikėtų fotelio, siūlės dar neužgijusios, maudžia. Slaugė sakys, kad visi foteliai kituose kambariuose. Hélène pasiūlys, kai visi sumigs, pavogti iš kito kambario vieną. Seselė apstulbs ir nepratarus nė žodžio išeis ... Abi pratrūksim juoku ...
Vėl namuose. Ir vėl ilgi pokalbiai – apie jos ilgametį darbą Amerikos ambasadoje, rengtas parodas, apie dailininkus, kuriuos ji pažinojo asmeniškai, įvairias atminty užsifiksavusias smulkmenas (ji dar ir dabar stebėsis Debré paveikslų dydžiu...). Ir vėl vakarinė ramunėlių arbata ...
Po to bus mėnuo Meudon`o namuose, kol konsjeržka atostogaus, ir vėl Villa Virginie. O vėliau – 24, rue Rémy Dumoncel, 111 kambarys. “Le Tiers Temps”. Paskutinis Hélène prieglobstis. Netoli Villa Virginie, ramioje keturioliktojo kvartalo galvelėje. Švaru. Miniatiūrinis vidinis kiemelis. Restorane maître d’hôtel pilstys raudoną vyną. Stalo kaimynė girsis, kad jos vyras rašė dainas Editai Piaf. Gyventojų ne daugiau kaip dvidešimt. Gana jauku, bet kambarys ankštas, ir dangaus tik lopinėlis matosi. “Aš kaip avis, man reikia žalumos”, ironizuos Hélène, žiūrėdama į draugų suneštas gėles vazonėliuose. “Tai mano privatus sodelis”. Šiandien kaip tik Jurginės: “šiandien mano visos mintys apie jį”. Hélène prisimins, kaip lygiai prieš septyniasdešimt metų, per Šv. Jurgį, jie abu lankėsi Irako muziejuje – fantastiškame! – tame pačiame, kuris dabar jau išvogtas.
Apsidairysiu. Keturios plikos sienos. Sieninė spinta. Mėlynos užuolaidos. Mėlynų apmušalų foteliai. Mažas baltas stalelis. Didžiulė lova. Dar vienas stalelis, vos didesnis, medinis... “Žiūriu į šitą pliką sieną, ir galvoju, kad išprotėsiu... Jei pastebėsi, kad pradedu kalbėti nesąmones, būtinai pasakyk. Šito labiausiai bijau.” “Būtinai pasakysiu, nebijokit”. Iš savo draugų atsiųstų atviručių, piešinių ir nuotraukų, Hélène įsirengs kažką panašaus į altorėlį. Dažnai, užeidama rasiu ją laikant vis kokį pluoštelį rankose, ištiestose prieš save ant stalo. Tądien ji turės prieš akis Doisneau fotografiją – vaikas, per pamoką žiūrintis į klasės laikrodį. Doisneau žmonos dovana. Žinosiu, kad beveik nemato. Ji jau seniai nebegali skaityti. Kaip ir Jurgio, jos akys be paliovos silpsta. Todėl dažnai užsideda juodus akinius, saugančius nuo stiprios šviesos, dėl kurių ligoninėje buvo praminta aktore. Jurgis paskutiniais metais irgi saugojosi stiprios šviesos – į Doucet biblioteką ateidavo užsidėjęs snapelį virš akių …
Vėl ta pati prieblanda, kaip kažkada Villa Virginie. Hélène pavargus, nes beveik nebemiega: “nuo vienuolikos vakaro pradedu laukti ryto, o ryte pradedu laukti nakties...”. Pasakos apie Jurgį, apie jo paskaitas perpildytuose Sorbonos amfiteatruose, apie jo trijų mėnesių išvyką į Ameriką, irgi paskaitoms. Apie tai, kodėl jis negalėjo gauti profesoriaus etato Prancūzijoje – buvo užsienietis, nes visą gyvenimą išsaugojo savo lietuvišką pasą. Apie tai, kaip abu mėgdavo eiti į Luxemburgo sodą, sėdėti ištiesus kojas ant kėdžių aplink baseiną, ir pasakotis, ką nuveikė per dieną”... “Gal aš per mažai tikinti ?” po ilgos pauzės paklaus Hélène...
Suskambės telefonas, kuris dabar veikia tik į viena galą. Sūnaus valia, besireiškianti vis griežtesniais ir keistesniais apribojimais. Tarytum norėtų įvaryti savo motiną į kampą, į vieną tašką, iš kurio tik vienas išėjimas... Ji ir taip to trokšta. Pavargo. Labai. Ne tik nebemiega, bet ir beveik nebevalgo.
Tai klebonas Petrošius, kaip ir kas vakarą, palinkės jai labos nakties. O Hélène padeklamuos lietuviškai:
... čia jau sniegas,
Tyluma ir baltas miegas...
Sunkios dienos jau arti!
Jau keliskart būsiu girdėjus iš jos lūpų šį uošvio jai skirtą eilėraštį, ir kaskart ji praleis pirmąjį žodį “Elenute”, ir kaskart sustos ties ta pačia eilute, ją kažkaip ypatingai pabrėždama.
Paskutinį kartą kalbėsimės telefonu, apie Lyone atidarytą parodą Focillono atminimui, kuri jai ypatingai džiugins širdį, apie kovo mėnesį įvyksiančias jam skirtas konferencijas – Paryžiuje ir Lyone. Susitarsime susitikti po kelių dienų ir “išsišnekėti iki soties, kaip visada”. Taip ir nebesusitiksime.
Bus skubotos ir nykios laidotuvės Montrouge kapinėse. Tokia paskutinė sūnaus valia, pribloškusi visus jos artimiausius draugus. Dalyvaus trys žmonės, neskaitant sūnaus šeimos. Keli žodžiai lietuviškai...
Klausiu savęs, kas liks atminty, kai išsitrins visos šios bebaigiančios išblukti prisiminimų nuotrupos, tokios kasdienės ir niekuo neįpatingos, bet taip svarbios jas išgyvenant, ir tokios anekdotiškos, jas išguldant ant popieriaus? – Galbūt aura, gaubusi šią nuostabios sielos moterį, jos begalinis atvirumas ir kandžiu jumoru nuspalvintas tiesumas, skambūs susižavėjimo šūksniai pasitinkant ir neįtikėtinas drovumas (ji taip niekada ir neišdrįso pasakyti savo draugams, kad neskambintų po dešimtos vakaro, nes išsibudinus nebeužmiega iki paryčių...)? O galbūt tik keli, bet tokie ryškūs jos paskutinių gyvenimo dienų atributai – juodi gaubti akiniai, pilka suknelė su taškiukais, medinė lazdelė metaliniu nublukusiais juodais dažais galu, ilgi karoliai ant kaklo ir paskutinė Loyrette`o dovanota šilkinė skarelė, iš Louvro....
Rugpjūčio penkioliktą Hélène Baltrušaitienei būtų suėję devyniasdešimt aštuoneri ...
https://nzidinys.lt/project/2004-nr-4/
https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/NZ-2004-nr-4.pdf
