2015 metų Gaidos festivalyje skambėjusi Francesco Filidei muzika mane labai suintrigavo. Buvo girdėti, kad už jos slypi originalus garso suvokimas, kad kompozitoriaus muzikinis pasaulis turi tam tam tikras labai specifines ištakas, kurių klausa nepavyko pagauti. Taigi, gimė idėja pasišnekėti...
Pakalbėkime apie festivalį …
V.G. Buvai šių metų Gaidos festivalio kviestinis kompozitorius. Kaip jauteisi Vilniuje?
F.F. Labai gerai jaučiausi, buvo puiku, buvau labai šiltai priimtas, publika buvo nuostabi, labai džiaugiausi būdamas Lietuvoje.
V.G. Festivalis yra kaip gyvas organizmas, arba kaip virtualus jo direktoriaus (šis - Remigijaus Merkelio) "kūrinys". Koks jis tau buvo, ar atradai sau kažką įdomaus?
F.F. Taip, jis buvo labai įdomus, labai įvairus, su netikėtais skirtingų estetikų sugretinimais. Nedaug europinių šiuolaikinės muzikos festivalių, kuriuose viskas daug labiau konotuota, gali sau leisti tokią laisvę. Be to, sutikau labai simpatiškus žmones. Ir dar, man buvo įdomu susipažinti su lietuvių kompozitorių kūryba, išgirsti jai savitą minimalizmą.
.. apie muzikinę tapatybę …
V.G. Esi italas, paženklintas italų muzikos tradicija, ir gyveni Paryžiuje. Ar jauti skirtumą tarp itališko muzikinio mąstymo ir prancūziško?
F.F. Absoliučiai taip. Italai pasižymi priemonių ekonomija, dėmesiu melodinei linijai. Tai labai juntama nuo Vivaldi iki dabar. Tuo tarpu prancūzų kompozitoriai daugiau dėmesio skiria spalvai. Gal nereikėtų taip apibendrinti, bet iš tiesų prancūzams labiau rūpi ne tiek bendra forma, kiek tai, kas yra jos viduje – tembrai, tekstūros, spalvos.
V.G. Savo kūrinyje “Fiori di Fiori”citavai savo tėvynainio Girolamo Frescobaldi muziką. Festivalyje taipogi girdėjome Terry Riley kūrinį “Giant-Hairy Nude-Warriors Racing Down the Slopes of Battle”, su nuoroda į žydiškas ištakas. Kaip supranti tautiškumą muzikoje?
F.F. Muzika yra savo šaknų paieškos, ir visa mano muzika yra siekis jas išryškinti, iškelti į paviršių. Tai noras parodyti, kad egzistuoja kažkas gilaus, kas susiję su mūsų gimimu, su mūsų praeitimi.
V.G. Minėjai, kad rašai kūrinių ciklą, apjungiantį skirtingas šalis. Gal jame atsirastų ir Lietuva?
F.F. Mano ciklas bus skirtas vargonams, todėl jame naudosiu tik stiprias vargonų mokyklos tradicijas turinčių šalių muziką – Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Austrijos…
V.G. Kokiu būdu, išskyrus tiesioginį citavimą, bandai perteikti kitos šalies muzikinę specifiką?
F.F. Bandau išeiti iš savęs tam, kad susitikčiau kitą kultūrą. Bet suprantu, kad mano jautrumas išlieka toskaniškas.
… apie estetiką …
V.G. Tavo muzikoje ryški tavo mokytojo Salvatore Sciarrino įtaka. Ar vis dar jauti šį ryšį?
F.F. Tas ryšys yra analogiškas mano ryšiui su Puccini, su Leoncavallo, ar netgi su pop muzika, pavyzdžiui, Beatles. Ši įtaka išlieka tik naudojamų priemonių paviršiuje, nes giluminiame lygmenyje mūsų su Sciarrino patyrimas yra visiškai kitas. Tai toskaniško mentaliteto priešstata Sicilijos mentalitetui, kuris turi netgi arabų muzikos įtakos. Aš daug labiau priklausau savo kontekstui – repetityvinės muzikos kontekstui. Aš nejaučiu santykio su Sciarrino, man to ryšio nebėra. Sciarrino kontekstas labai išgrynintas, be harmonijos, išskyrus tuos atvejus, kai jis naudoja citatas, o man svarbi harmonija, pedalas, man svarbus materijos buvimas. Pas jį tai neįmanoma. Esu daug griežtesnis savo muzikoje. Man svarbi romantiška retorika.
V.G. Ar galima sakyti, kad Sciarino yra labiau bruitistas, o tu iš triukšmo darai bel canto?
F.F. Taip, apie kai kuriuos mano kūrinius galima būtų sakyti, kad tai "triukšmo bel canto".
V.G. Vienu metu buvo daug kalbama apie Sciarrino garsą, ir kompozitorius yra sakęs, kad jo garsas susiformavo labai anksti, tuo tarpu teorinė jo išraiška atėjo žymiai vėliau. Norėčiau paklausti to paties, kada susiformavo Filidei garsas, ar kelias link jo buvo ilgas, ir ar už jo slypi teorinis konceptas?
F.F. Nežinau, ar turiu savo garsą. Nežinau, ar kada egzistavo mano garsas. Neturiu tokio koncepto. Man svarbiau objektai ir jų ambivalentiškumas. Mano muzikos pagrindas yra noras suteikti objektui gyvybę. Mano pagrindas yra ne garsas, o gestas, kuris produkuoja garsą. Tai buvo svarbu net tuose kūriniuose, kuriuos aš parašiau būdamas devyniolikos metų. Bet manęs nebedomina garso kokybė, kuri man tuo metu buvo įdomi. Aš žinojau, kaip sukurti dirbtinį pasaulį, su man būdingais elementais, bet dabar manęs tai nebedomina. Būtent todėl Sciarrino dabar nebelabai supranta, ką aš darau. Mano prioritetai yra kiti.
V.G. Kokie ?
F.F. Sintezės paieškos, noras susintetinti, eiti tiesiai prie kuo tiesmukiškesnio ir kuo paprastesnio patyrimo, žinoma, išvengiant banalybės.
V.G. Ar tokiu būdu ieškai artimesnio kontakto su publika, nori būti suprastas?
F.F. Aš labai pergyvenu, kai nesu suprastas. Kai kuriu, bandau įsivaizduoti save publikos vietoje ir galvoju, ką aš norėčiau pasiklausyti. Faktiškai, bandau kurti sau pačiam.
V.G. Šiuolaikinė muzika mėgsta tyrinėti ribines situacijas – garso jėgos arba vos girdimumo, ekstremalaus kompleksiškumo arba radikalaus garsinės medžiagos išskaidymo. Ar tau svarbios ribos? Jei taip, kokios?
F.F. Aš ieškau muzikos apibrėžimo ribų. Mane domina mūsų pačių gimimo momentai, muzika, kaip gyvenimo metafora. Kada galima sakyti, kad kažkas gimė? Muzikoje taip pat, kada galime sakyti, kad tai jau muzika?
V.G. Garso, ar muzikos gimimas?
F.F. Muzikos. Garsas yra po to. Jei yra garsas, nebūtinai jau yra muzika. Muzika gali būti ir be garso. Man įdomu, kas yra muzikinis patyrimas. Jis nebūtinai susijęs su garsu. Tai gali būti patyrimas kažko, kas susiję su laiko tėkme, su praeinančio laiko percepcija.
V.G. Festivalyje pristatei dvi stilistikas: vienos ištakos yra Mauricio Kagelio muzikinis gestas, o kitą pavadinkime “pašalinių garsų estetika”. Pirmoji labiau susijusi su žaidimu, o antroji, su klausymu. Ar jos tau turi vienodą vertę?
F.F. Matau jose tęstinumą. Šie patyrimai nėra atsieti, nejaučiu didelio skirtumo, nes laiko struktūravimas juose yra vienodas, analogiška ir gesto svarba. Tai tarytum permanentinė kaita tarp groteskiškos ir romantiškosios pusių.
V.G. Tavo garsinė medžiaga labai elastinga. Ji ištempta laike, tarytum norėtum suteikti kuo daugiau erdvės kiekvienam garsiniam elementui, net ir pačiam mažiausiam, pačiam "nereikšmingiausiam". Ar tu struktūriškai manipuliuoji laiko-erdvės dimensijas, ar tai veikiau Giacinto Scelsi filosofijos "leisti garsui būti" išdava?
F.F. Man ne konceptualizavimas svarbus. Aš darau pokyčius medžiagoje, kai jaučiu, kad jau reikia keisti. Turiu būti tikras, kad prieš kažką keičiant muzikinėje medžiagoje, ankstesnė atkarpa yra išsemta, išbaigta.
V.G. Tau pavyksta sukurti triukšmo tęstinumą. Mąstai grupėmis, ar linijomis?
F.F. Linijomis. Tiksliau, viena linija.
V.G. Suvoki kūrinį kaip vieną gestą ?
F.F. Taip, šis kryptingumas atėjo iš operos. Iš operos perimu teatrališkumo pusę, bet tai muzikinis teatras, kuriam nereikalingas paaiškinamasis vizualus gestas. Šis ambivalentiškumas man įdomus. Bandau sukurti kalbą iš kasdienybės, ir jai suteikti kitą prasmę.
V.G. Čia svarbus ekspresionizmas?
F.F. Taip, noriu užkrėsti publiką. Noriu išvengti neutralumo.
V.G. Ar gamtos garsai, kuriuos girdime tavo kūriniuose, yra tavo “natūralus rezervas”?
F.F. Jie yra kasdienybės garsų dalis, man jie yra dvilypumo šaltinis. Man svarbus šis dvilypumas, aš nuo jo pradedu. Kai matau, kad yra kelios skaitymo galimybės, manau, kad esu teisingame kelyje, kad galėsiu padaryti kažką kompleksiško, kažką įdomaus.
V.G. Imituodamas gamtos garsus, išvengi konvencionalios retorikos. Suteiki garsui realią skambesio kokybę. Ar tai savotiška muzikinė ekologija?
F.F. Šis konceptas svarbus Sciarrino. Bet mane šiuose garsuose labiau domina kasdieniškumo elementas. Jie man yra kaip sonoriniai objektai, ir aš bandau kažką iš jų konstruoti. Naudoju juos kaip konstrukcinius elementus, maždaug kaip žaidžiant šachmatais. Muzika man yra kaip teatras, bet su labai nedaug objektų, su labai nedaug galimybių, nedaug išeičių, visai kaip šachmatuose.
V.G. Ar šiame apsiribojime užslėptas hedonizmas?
F.F. Ne visada. Kartais bandau padaryti kūrinius nerealiai gražius, o kartais priešingai, kuo baisesnius.
V.G. Sciarrino nuostabiai reziumavo tavo muziką, sakydamas, kad „tai muzika, praradusi garsą“. Ar "normalus" garsas tau per grubus, per sunkus?
F.F. Jis kalba apie tam tikrą periodą, apie kūrinius, kurie jam pačiam įdomūs. Aš darau ne tik tai. Mano apsiribojimas prilygsta apsiribojimu rengiantis, kai pasirenki, pavyzdžiui, vien juodą spalvą. Tuomet nėra rizikos, kad tavo aprangoje atsiras prastas spalvų derinys. Tuomet sutelki visą dėmesį į rūbo formą. Aš susikoncentruoju ties nedaug, kad išryškėtų esmė.
V.G. Kad išryškėtų tos vienos linijos gestas?
F.F. Absoliučiai taip.
… apie vėją …
V.G. Koks instrumentas tau svarbiausias?
F.F. Mano kūnas.
V.G.Kodėl?
F.F. Nes aš jį visą laiką turiu su savim. Viename mano kūrinyje reikia užsikimšti ausis ausų kaištukais, ir klausytis muzikos, kuri atsiranda iš vidinių kūno garsų – seilių rijimo, etc.
V.G. Praktiškai, kaip Johnas Cage’as, kuris užsidarė izoliuotame kube ir klausėsi savo smegenų kraujotakos …
F.F. Tai visiškai priešingai nei Cage’as. Jis kūrė atviras formas, o aš – uždaras. Jo mąstymas ateina iš Zen’o, o manasis yra krikščioniškas – nagrinėju savo gyvenimą analizuodamas: atkerpame iš vienos pusės, atkerpame iš kitos, ir žiūrime, kas šioje atkarpoje vyksta.
V.G. Šiuo atveju svarbiau analitinė, ar audityvinė pusė?
F.F. Audityvinė pusė yra reliatyvi. Svarbiau laiko tėkmės pajauta. Muzika yra patyrimas, kuris įtraukia visą tavo kūną – nebūtinai vien tik garsais; gali būti vaizdais, taktiliniais elementais, kvapais.
V.G. Esi profesionalus vargonininkas ir pabrėži, kad tavo stilistikos pagrindą sudaro pašaliniai vargonų garsai. Nors tai instrumentas su sunkia, didelių apimčių mechanika, tau pavyksta sukurti beveik "dematerializuotą" muziką: naudoji vėją, švilpesį, šnaresius, tai yra tai, kas lyg ir nebėra instrumentas, kas labiau susiję su kvėpavimu, su gyvybe … ar su tavo paties gyvybe ?
F.F. Taip. Man įdomu per muziką, per tekantį laiką, tirti mano paties gyvenimą. Vargonai turi kažką kūniško – lyg būtum kūno viduje, tarytum savo motinos įsčiose, amniotiniame skystyje, ir klausytumeisi aplink esančių garsų.
V.G. Nostalgiškai?
F.F. Nostalgija čia fundamentali.
V.G. Kadangi lygini muziką su savo gyvenimu, ką tau reiškia kūrinio pabaiga?
F.F. Retai kada pasiseka pabaigti kūrinį. Net kai kūrinys yra baigtas, visuomet atrandu ką pridurti, net jei tai būtų tik dinamikos pataisymas. Kūrinio viduje galima be pabaigos varijuoti įvairias detales, bet tam tikru momentu jį reikia palikti, leisti kūriniui išeiti.
V.G. Esi sakęs, kad kūrinio pabaiga tau yra kaip mirtis. Kaip tavo paties mirtis?
F.F. Todėl ir nenoriu jo užbaigti (juokiasi).
… apie "atrastą laiką" …
V.G. Koks tavo santykis su muzikine medžiaga, poetinis ar analitinis?
F.F. Poetinis, nes pirmiausia tai noras save išreikšti.
V.G. Kai naudoji garsą, atsirandantį iš pirštų slydimo fortepijono klavišais arba fortepijono korpuso laku, tame yra kažkas prustiško. Tai sukelia mūsų vaikystės garsinio pasaulio prisiminimus. Tai mūsų nekaltumo, nerūpestingumo muzika, žinai, kai brauki pirštu per stiklą vien iš juslinio malonumo. Bandai atrasti prarastas emocijas?
F.F. Tu atradai labai įdomų raktą. Man reikia sugrįžti į vaikystę, kad suprasčiau, kas aš esu. Taigi, tam tikra prasme, tai praėjusio laiko paieškos, bet itališka maniera, ir muzikos, o ne literatūros priemonėmis. Galvoju, šiuose gestuose slypi netgi kažkokia baimė, kai bandai suteikti gyvybę negyviems objektams.
V.G. Tavo tembras yra ne vien akademinių instrumentų rezultatas. Švilpynės, barškučiai, harmoninis vamzdis taipogi atėję iš žaidimo. Atradai visišką garsinio šaltinio pasirinkimo laisvę?
F.F. Taip, dabar galiu naudoti netgi klasikinę medžiagą.Tiesą sakant, kaskart išbandau kitokius šaltinius. Gal neturiu pakankamai technikos, kad jausčiausi absoliučiai laisvas su bet kuo. Akivaizdu, kad didžioji dalis naudojamos medžiagos turi didelę rezistenciją, todėl norint, kad muzikinis diskursas taptų įdomus, reikia ją palaužti, ištobulinti, išgryninti, kad susidarytų įspūdis, jog ši medžiaga gimė tavyje – gimė tavo valios save išreikšti pastangomis. Kai kuriu, nereflektuoju intelektualiai. Tai beveik fizinis, juslinis aspektas.
... apie sakralumą ...
V.G. Sakralinė muzika paženklina turbūt kiekvieną vargonininką. Ar tai atsispindi tavo kompozicijose?
F.F. Taip, man muzika visuomet turi ritualinį aspektą. Muzika – tai ritualas. Tai būdinga ir bažnyčiai.
V.G. Konferencijos Vilniuje metu kažkas tavęs paprašė reziumuoti savo muziką dviem žodžiais. Gal nori dabar atsakyti?
F.F. Meilė ir mirtis. Mano muzikoje iš vienos pusės yra šiek tiek trivilialus aspektas, arba ciniškas, o iš kitos, tai susiję su gyvenimu. Todėl – meilė ir mirtis.
V.G. Bandydamas suteikti gyvybę negyviems objektams, bandydamas priversti juos „dainuoti“, nesijauti esąs Pigmalionas priešais Galatėją?
F.F. Taip, absoliučiai, o gal net, sakyčiau, esu Džepeto priešais Pinokio.
Post scriptum
V.G. Pradėjome šį pokalbį po Gaidos festivalio, o tęsiame po Paryžiaus teroro aktų, kuriuos stebėjai iš labai arti, nes gyveni Charonne gatvėje. Kas pasikeitė?
F.F. Matyt kažką jau nujaučiau ta linkme, nes po sausio mėnesio teroristinių aktų prieš Charlie Hebdo, parašiau kūrinį Killing Bach, kurį užbaigiau dvidešimt keturiais pistoleto šūviais. Ir kai išgirdau, kas vyko Bataclane, mane apėmė tie patys pojūčiai, dėl kurių būtent šitaip parašiau šį kūrinį. Jis turėjo būti atliktas lapkričio pabaigoje Freiburge, bet aš jį anuliavau, nes dabartinė realybė yra pernelyg stipri, agresija yra reali, ir nėra jokios prasmės ją reprezentuoti. Šis kūrinys trikdo. Šių metų Donaueschingeno festivalyje jis visiškai nebuvo suprastas, visi buvo prieš, nors jaučiau, kad būtinai turiu jį parašyti.
V.G. Kodėl norėjai nužudyti Bachą?
F.F. Tai kūrinys iš minėtos serijos apie vargonus. Su Bacho muzika nieko kita neįmanoma padaryti – ji pernelyg tobula. Taigi, tai šventvagystė, netgi reali šventvagystė, bet tuo pačiu tai yra ir meilės aktas. Mane apkaltino mazochizmu, cinizmu ir neįgalumu, bet tai nesąmonė, nes kūrinys yra puikiai struktūriškai suręstas, ir nėra ką ten keisti. Man nusibodo žmonės, kurie mano esą visuomet teisūs, ir kurie nesupranta, kad egzistuoja ir kitos kultūros. Neturėčiau jokių problemų, jei būčiau padaręs „gražią“ muziką. Buvau groteskiškas, trivialus, netgi juokingas, nes nenorėjau apsimesti tuo, kuo nesu. Bet paradoksaliai, jei nenori vaidinti, turi dar labiau vaidinti.
V.G. Čia sugrįžtam prie sakralumo sąvokos. Žinai, Charlie Hebdo piešiniai užgavo tam tikros žmonių grupės religinio sakralumo jausmą, o čia tarytum būtum palietęs sakraliausią vokiečių muzikos stygą.
F.F. Akivaizdu, kad aš paliečiau ne tik Bachą, bet ir jų kultūrą. Tai pernelyg kompleksiškas diskursas, bet jaučiau, kad būtina tai padaryti. Tačiau šiuo metu tai prarado bet kokią prasmę. Po pastarųjų teroro aktų kažkas užgrojo Lenono Imagine, ir manau, dabar mums reikia tokios muzikos, kad išliktume vieningi, kad neišprotėtume. Dabar reikia net ne Marseljetės, kuri savo tekstu dar baisesnė – mums reikia laiko apmąstymams, nes realybė yra per stipri.
V.G. Ar kompozitorius turi prisitaikyti prie realybės, ar bet kokia kaina turi išlikti laisvas?
F.F. O kas yra laisvė? Realybė mus visiškai paskandino, esame užlieti bangos, kurioje nieko nebegalime daryti. O ką daryti, kai nieko nebegali daryti? Mums labai pasisekė, kad 70 metų galėjome gyventi be karo, bet manau, laikai keisis, ir tai būtų beveik normalu. Prisiminkime savo senelius. Nepaisant to, reikia tęsti.