Šiuo tekstu pagerbiau savo pirmąjį muzikologijos mokytoją, profesorių Vytautą Landsbergį. Jis skaitytas 2007 metais - 75 metų jubiliejaus proga sudarytoje sesijoje. Pavadinimas parafrazuoja jo muzikologinių tekstų knygą "Geresnės muzikologijos troškimas".
Pradedant kalbėti apie Vytauto Landsbergio muzikologiją, reikėtų visų pirma prisiminti, kokiais laikais ji buvo rašoma. Ir šiam priminimui pacituosiu patį autorių, jo 1967-ų metų teksto ištrauką:
„Seniau, kai kuriose redakcijose pasigirsdavo argumentų, panašių į veiklos platformą: spauda išreiškia visuomenės, o ne autoriaus nuomonę. Atseit sėdėk ir nečirškėk. [...] Redaktorių brauktukai dirbdavo ryžtingai, autoriams belikdavo tyliai keiksnoti lauke, už durų, o laikraščių skaitytojams – trafaretinė, nuasmeninta informacija. Recenzentui brangiausi žodžiai (jo moralinė kompensacija) pirmieji krisdavo nelygioj kovoj, ir parašai po skiltimis bedomindavo tik buhalterijos knygas.“[1]
Štai tokiomis sąlygomis, kurios išliko daugmaž identiškos (su retomis išimtimis) visą sovietinį laikotarpį, funkcionavo spausdintas lietuviškas (o taipogi, neabejoju, ir estiškas, ir latviškas) muzikologinis žodis. Todėl Vytauto Landsbergio straipsnius ir recenzijas, rašytus nuo 1956-ų iki 1986-ų metų, išleistus 1990-aisiais rinkiniu „Geresnės muzikos troškimas“, pavadinčiau tikru lietuviškosios muzikologijos fenomenu.
Kokia gi buvo Vytauto Landsbergio ši “mažoji”, ne monografinė muzikologija, žiūrint dabar jau iš beveik dvidešimties metų laiko nuotolio?
Pradėkime nuo to, kokia ji nebuvo: ji visiškai nepretendavo į fundamentalias teorijas, į kūrinių analizės sistemų studijas ar į hermetinius, dažnai iš kitų sričių į muzikologiją perkeliamus, konceptus. Kokia gi ji tuomet buvo?
Išskirčiau du dalykus : pirma, specifinę, tuometinei valdžiai sunkiai suprantamą kalbą, kurią vienas lietuvių muzikologas labai taikliai pavadino ezopine, o pati autorių – metaforiškai – sovietinių laikų trubadūru. Ir antra, taipogi gana specifinį ta kalba artikuliuojamą turinį, kurį apibendrintai įvardinčiau rūpesčiu priversti skaitytoją mąstyti. Vytautas Landsbergis nebuvo abstrakčių teorijų ar muzikologinių konceptų kūrėjas dėl tos priežasties, kad jo muzikologinė vizija buvo (ir tebėra, tik kitoje srityje), visų pirma su esamuoju laikotarpiu susijusių problemų svarstymo menas. Problemų, leidžiančių susigaudyti ne tik estetinėje, bet ir kultūrinėje bei politinėje 20-o amžiaus antros pusės Rytinės Europos dalies situacijoje; problemų, įgalinančių suvokti, kas, kodėl ir kaip muzikos pasaulyje funkcionuoja, funkcionavo arba ir galbūt galėtų funkcionuoti. Problemų, leidžiančių perprasti Rytų ir Vakarų muzikinės tradicijos bei praktikos panašumus ir skirtumus; ir pagaliau, problemų, padedančių įsisąmoninti savąjį, okupuotos tautos, muzikinį identitetą bei istorinio muzikinės minties tęstinumo būtinybę. Šitokia buvo ir mano, tuomet dar pirmo kurso studentės iniciacija į muzikologiją paskutiniaisiais pedagoginiais profesoriaus metais Muzikos akademijoje – lėtai žingsniuojant ir ilgai diskutuojant pakeliui į Seimo rūmus, svarstant veikiau priežasčių-pasekmių, nei faktologines ar kalbos problemas, kaip žinia, dažnai aktualesnes pradedantiems studentams.
Profesorius Landsbergis labai specifine, stebinančiai paprasta, ir kartais net primityvia kalba sugebėjo apsvarstyti arba bent jau apčiuopti, įvardinti fundamentaliausius 20-o amžiaus klausimus: kas yra muzikos kūrinys, kokia yra muzikos kritikos funkcija, kas sieja kompozitorių su kūriniu, o kūrinį su klausytoju; jis aptarė tuometinei rusų ir lietuvių muzikologijai aktualius muzikos kūrinio formos bei turinio klausimus, o taipogi Astafjevo, svarbaus ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, idėjų sklaidą. Nuo pirmojo savo apsilankymo Varšuvos rudenyje 1963-ais metais, V. Landsbergis lietuviškoje spaudoje, su švietėjišku užsidegimu, pristatinėjo stilistines Vakarų Europos naujoves, pirmasis prakalbo apie John’ą Cage’ą ir Fluxus, aleatorinę, grafinę ir nedeterminuotą muziką dar tais laikais, kai Lietuvoje tarpo neoromantizmo ir neoklasicizmo tradicijos. Jis svarstė ir sociologiniais, ir gamtosauginiais, ir tautiškumo, ir folkloro, ir pedagogikos, ir semiotiniais, ir interpretacijos klausimais, paraleliai nudirbdamas juodą muzikologinės terminologijos tikslinimo, istorinių lietuviškosios muzikos faktų fiksavimo arba, kartais ir jų atstatymo darbą, kai kuriems užmiršusiems primindamas, kad lietuviška kultūra egzistavo ir anksčiau, nei nuo 1940-ųjų metų. Neturėdamas laiko gilintis į visas nesuskaičiuojamas savo temas, profesorius keliais sakiniais suformuluodavo problematiką ir palikdavo ją, kaip į žemę įmestą grūdą, bręsti iki palankesnių laikų. Nesuklysiu sakydama, kad V. Landsbergiui, kartu su keletu kitų lietuvių muzikologų, pavyko ištraukti lietuviškąją muzikologiją iš ideologinės priklausomybės ir išsaugoti neutralios erudicijos lauką.
Vienas pagrindinių V. Landsbergio muzikologijos klausimų, dažnai sugrįžtančių arba persmelkiančių tiesiogiai bei netiesiogiai didžiąją jo tekstų dalį, yra pats paprasčiausias, o kartu ir pats sudėtingiausias klausimas, muzikologijos alfa ir omega: „kas tai yra muzika“? Jo pasikartojimas V. Landsbergio mąstymuose perša mintį, kad tarytum tik atsakius į šį klausimą, taptų aišku ir kas yra muzikologija. Taigi, visą V. Landsbergio muzikologiją, nepaisant aptariamų temų bei problemų gausos, suvesčiau į šių viena kitą pratęsiančių paieškų seką: muzikos ir muzikologijos prasmės, bei jų sąlyčio taškų. Ne tiek atsakydamas, kiek uždavinėdamas klausimus, V. Landsbergis sukuria trečią, ganėtinai autentišką, nors ir turinčią daugelį atpažįstamų įtakų, lietuviškosios muzikologijos kryptį, šalia kitų dviejų – muzikos kūrinių analizės teorijos, kurios vienas pagrindinių atstovų yra Algirdas Ambrazas, ir visos kitos, kurios specifiškiau čia neįvardinsiu dėl laiko stokos. V. Landsbergio mąstymą akivaizdžiai įtakojo švietėjiška kultūros samprata, 19-o amžiaus antros pusės tautinio atgimimo idėjos ir 20-o amžiaus pradžios lietuvių bei Vakarų Europos dar neprofesionalių, bet muzikai atsidavusių eruditų muzikografinė praktika, padėjusi suformuoti muzikos istorijos bei muzikos kritikos pagrindus.
Todėl 20-o amžiaus antros pusės muzikologinės minties, užsidegusios konstrukcijomis ir dekonstrukcijomis, kontekste Vytauto Landsbergio muzikologija gali pasirodyti kaip marginalinis, gal netgi ir senstelėjęs fenomenas. Bet galbūt tik iš pirmo žvilgsnio, ir galbūt tik anksčiau. Dabar, kai kontekstiniai ir kultūriniai tyrimai bei muzikos kritikos svarba (prisiminkime, pavyzdžiui, Joseph’ą Kerman’ą) pakeitė ankstesniąją muzikologinę paradigmą, V. Landsbergio minties sąlyčiai su literatūra, poezija, menu, politika, kultūrologija ir kitomis sritimis, įnešė į lietuvišką muzikologiją pradinį interdiscipliniškumo suvokimą.
Vakarietiškas interdiscipliniškumas, prisiminkime, atsirado ne tik kaip specializacijos priešnuodis, bet ir kaip siekis suartėti su publika. O tai, akivaizdžiai, buvo ir vienas pagrindinių V. Landsbergio-muzikos švietėjo sau užsibrėžtų uždavinių. Jis puoselėjo ryšį su publika, itin retai kalbėdamas technine muzikologine kalba. Jis buvo estetinio patyrimo, o ne faktinio žinojimo apologetas. Jam, kaip ir kai kuriems 20-o amžiaus muzikos filosofams, pavyzdžiui, prancūzui Vladimir’ui Jankelevitch’iui, muzikinė realybė visuomet slypėjo kažkur kitur, už natų ir temų analizės, nors ir vienas, ir kitas puikiai sugebėjo, po apibendrinančiomis išvadomis, paslėpti išankstinį nuoseklų darbą su partitūra.
Laikais, kai buvo reikalaujama objektyvumo, V. Landsbergis pasisakė už subjektyvumą; jau tuomet jam buvo svarbios interpretacijos, suvokimo ir klausymo problemos; laikais, kai buvo kalbama apie tautų vienybę, jis pirmasis prabilo apie muzikines Lietuvos regionalizmo problemas, nors socialinių ir identitetinių judėjimų bangos Vakaruose atgarsiai dar nebuvo pasiekę Lietuvos.
Per trumpą savo gyvavimą muzikologija visuomet buvo daugiau ar mažiau dominuojama kultūrinių, politinių arba ideologinių aspektų. Situacijoje, kurioje Vytautas Landsbergis užsiėmė muzikologija, buvo lengva nedaugeliui. Politinis ir geografinis uždarumas nebuvo rami pelkė, kaip gali kai kas įsivaizduoti. Priešingai, sistemos uždarumas judino giluminius vandenis įtampų ir atoslūgių ritmu. Todėl bene pagrindiniu V. Landsbergio, kaip muzikologo, nuopelnu laikyčiau tą faktą, kad jis išvedė lietuviškąją muzikologiją iš disciplininio vientisumo. Jis padėjo pagrindus, sakyčiau, nekanoninei muzikologijai, galinčiai turėti tiek formų, kiek siužetų.
Galbūt neišgąsdinsiu čia susirinkusių muzikologų sakydama, kad gyvename muzikologinio nuosmukio epochoje: gyvename epochoje, kurioje muzikologinio objekto kontūrai išskydo, ir gausios, bet nestabilios vadinamosios naujosios muzikologijos atšakos, skandinančios analizuojančio subjekto žvilgsnį nesuskaičiuojamose analizuojamo objekto detalėse, baigia uždengti muzikologinį kamieną. Pridėkime dar bendrą Vakarų Europos muzikologiją apėmusį nuobodulį, kuris kaip niekada anksčiau, išryškėjo šią vasarą Ciuriche, paskutiniame pasauliniame muzikologų kongrese. Proginė arba taikomoji, reklaminė arba ataskaitinė, spekuliatyvinė arba kompiliacinė, cechinė arba klaninė muzikologijos sunykino muzikinės realybės pojūtį, kritinio žvilgsnio aštrumą, poleminį azartą ir ilgų diskusijų skonį. Ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur kitur.
Tokios situacijos kontekste, manyčiau, labai sveika retkarčiais atsiversti profesoriaus Landsbergio raštus apie muziką. Jo muzikinė ir muzikologinė vizija buvo galbūt pernelyg idealistinės, pernelyg tautinės, bet Lietuvai, kaip ir visiems mažiems Europos kraštams sunku ir galbūt dar ilgai bus sunku su universalumu.
Taigi, kaip Čiurlionis kadaise svajojo sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimą, taip ir Vytautas Landsbergis savo kartais ir neišbaigtais muzikologiniais eskizais, nuolat primenančiais iš ko kilome, kas esame ir kas galėtume būti, neabejotinai siekė sužadinti ne tik geresnės muzikos (ne vien sau, bet ir kitiems įdomios lietuviškos muzikos), bet ir geresnės muzikologijos troškimą.
[1] Vytautas Landsbergis, Geresnės muzikos troškimas, Vilnius, Vaga, p. 140.
Comentários