Prisipažinsiu, pirmosios informacijos apie Gedimino Gelgoto NI&CO praskriejo pro mano orbitą neužkliūdamos. O štai Astos Andrikonytės[1] straipsnis užkabino (visgi Leipzigas, Gewandhausas), sudomino ir sukėlė didelį smalsumą: štai dar vienas – po Justės Janulytės – lietuvių akademinės muzikos fenomenas, išplaukęs į tarptautinius muzikos vandenis, ir jau sukėlęs bangas šen bei ten.
https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id82/KB_2015_02_WEB.pdf
Estetiška. Panos nuostabios, makiažas – svajonė, kostiumai – beveik Statkevičius, laikysena – wow, vaikinai – manekenai, komunikacija – atitinka užmojus, Gelgoto koncertinis siluetas – beveik Freddie Mercury. Grandinė ant kaklo, kostiumas su antpečiais ... kažką primena, bet nesvarbu. Semantinę prasmę adresatas pagavo. Gal ne tiek intelektualiai, kiek intuityviai. Bet tai irgi nesvarbu. Jaudina....
... muzika persotinta minimalistinės garso ekspresijos hedonizmu. Šiek tiek gaila, nes ansamblio styginių lygis – aukščiausios klasės, tik dar neturėjo progos to parodyti. Bet kai akys užburiamos, o sieloje lyrika, girdisi mažai. Tradicinio lietuviško minimalizmo (Mažulio mokykla?) vaisius, tik jau kiek kitoks. Tas kitoniškumas būtent ir intriguoja. Paieškokim šaltinių: pats autorius sako, kad jam neįdomi intelektuali („racionaliai orientuota“[2]) muzika, „nesikeičia noras būti suprantamam publikos, semtis įkvėpimo populiariojoje kultūroje [3]; arba: „Mes tikime, kad visus meninius sumanymus galima perteikti plačiajai publikai suprantama ir patrauklia kalba“, [4] o Delfis sako, kad „jų atliekamas repertuaras – originali, bet pabrėžtinai intelektuali ir sudėtinga muzika – tik paneigia mintį, kad šiandien publikai reikia groti populiarius valsus ar operų arijas“[5]... reiktų susitarti.
Platūs gestai, fizinis garso pojūtis – iš tiesų primena André Rieu, iš kurio akademiniai sluoksniai juokiasi, o publika kaip plaukė, taip ir tebeplaukia. „Įtaigus ir jautrus kontaktas su vartotojais“ pagal „Apple modelį“, anot Wernerio Fritscho[6]. Nors Gelgotas sako, kad „valsų“ ar kokių ten „Happy Birthday“ negroja[7]. Valsai, aišku, yra seniena. Čia daug įdomiau – postmodernistinė šiuolaikinė muzika (įtakų įvairovė) – ir rimčiau (kokia vien tarptautinė geografija!), of course.
Ir vis dėlto, intriguoja ne muzika, kuri be noro būti ekspresyvia, ir be perdėtai vizualizuoto paties koncepto autoriaus noro, išreikšto beveik aktorine (ką ten, daugiau nei aktorine) vaidybine ekspresija, suteikia nedaug medžiagos muzikiniams apmąstymams. Įdomiau čia tai, kas yra už arba aplink garsą. Reziumuokim: konceptas – akademinis pop rock‘as: vizualu, scenoje judama, jokių partitūrų (Boulezo šitaip nepagrotum), kostiumai, solistas – pats charizmatiškasis autorius; beje, grupė ir įkurta autoriaus kūrybiniams sumanymams realizuoti, o tai irgi pop rock’o ypatumas. Komunikacija – „žinomų Lietuvos muzikų dinastijų atstovai“[8] (juk visi myli dinastijas, pažiūrėkit į Anglijos karalienę) plius Terry Riley komplimentas[9]: šitas tikrai užkabina, baisu net sukritikuoti; tikslas – „nesvarbu, ar tai būtų verslininko gimtadienis, ar pasirodymas Filharmonijoje“[10]. Natūralu, visi plaukiam į tarptautinius biznio vandenis, ypač dabar, su lietuvišku euru.
Vienintelis disonansas – akustinis. Turinys tikrai minimalistinis. Ne natų skaičiumi, o turinio seklumu. Kažko per daug (turbūt terapinės lyrikos), kažko trūksta (turbūt muzikinio turinio). Arvo Pärtas dažnai irgi tik grynas kvintas grojo, bet kokias kvintas! ... O čia... kaip čia pasakius, kad Terry Riley neįsižeistų (nors jis pats nusiplovė nuo rimtesnio diskurso, kalbėdamas tik apie vizualų grožį ir nešamą taiką[11])... visgi sekloka... na, nėra kur klausos paganyti (priešingai akiai). Trūksta kažkokių garsinių užkaborių, kuriuose daugintųsi siurprizai. Guodžia kai kurie muzikiniai blyksniai, kai net atsidūsti iš beveik pradėjusios kilti nevilties. Autorius galgi gabus ir muzikai, ne tik konceptui?
Žinoma, kad publikai patinka – ištraukia iš migdančių ir jau visiems įgrisusių šiuolaikinės muzikos pakrebždėjimų, pašnabždėjimų, pabumpsėjimų, pašvilpimų ir patylėjimų. Kas tas Feldmanas. Norisi energijos, kažko gyvo, tikro, kad minią įsiūbuotų, euforiją sukeltų, kad visi atsistoję ilgai biso prašytų... Koks ten intelektas. Muzika atgaivai.
Bet juk tai ir yra šiuolaikinis menas. Palyginkim su šiuolaikine daile, kuri perprato sistemą žymiai anksčiau. O muzikoje taip sunku atrasti ką nors nauja ir negirdėta/neregėta. Taigi, mūsų akademinė muzika, pagaliau įžengusi į rock star šou butiką (komplimentas) galės save visapusiškiau realizuoti, nes atrado dar neužimtą ir neišnaudotą (stebuklas!), netgi tarptautinę (dar didesnis stebuklas!) erdvę. O tai ir svarbiausia visoje šioje istorijoje, nes istorija faktiškai tik dabar ir prasideda. Lauksim tęsinio.
[1] http://kultura.lrytas.lt/scena/g-gelgoto-pirmosios-simfonijos-premjerai-kuriamas-net-makiazas.htm
[2] http://lt.wikipedia.org/wiki/Gediminas_Gelgotas
[3] http://kultura.lrytas.lt/scena/pasauline-g-gelgoto-premjera-leipcige-sutikta-ovacijomis.htm
[4] http://kultura.lrytas.lt/scena/g-gelgoto-pirmosios-simfonijos-premjerai-kuriamas-net-makiazas.htm
[5] http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/niko-koncertuose-publika-ploja-atsistojusi.d?id=65861534
[6] https://www.youtube.com/watch?v=h65s473EVoI#t=28
[7] „Niekada negrojame „Happy Birthday“ ar Vienos valsų » (http://kultura.lrytas.lt/scena/g-gelgoto-pirmosios-simfonijos-premjerai-kuriamas-net-makiazas.htm)
[8] http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/niko-koncertuose-publika-ploja-atsistojusi.d?id=65861534
[9] http://lt.wikipedia.org/wiki/Gediminas_Gelgotas
[10] http://kultura.lrytas.lt/scena/g-gelgoto-pirmosios-simfonijos-premjerai-kuriamas-net-makiazas.htm
[11] https://www.youtube.com/watch?v=h65s473EVoI#t=28
コメント