Laudacija, rašyta prof. Algirdui Ambrazui Nacionalinės premijos suteikimo proga. Jis buvo ką tik pabaigęs milžinišką studiją apie Julių Juzeliūną, todėl beveik automatiškai gimė pavadinimas, perfrazuojantis pastarojo veikalą "Akordo sandaros klausimu". Į Muzikos akademiją įstojau jo paskatinta. Jis buvo ir mano disertacijos vadovu. Mūsų bendravimas nenutrūko po studijų, nors mūsų muzikologinės vizijos buvo itin skirtingos. Ačiū Jūratei Katinaitei, kad įkalbėjo mane parašyti šią laudaciją labai įtemptu, darbais perkrautu laikotarpiu. Vos po kelių mėnesių netekome profesoriaus, ir ši laudacija tapo dienraščiuose perspausdintu in memoriam. Džiaugiuosi, kad suspėjau profesoriui visa tai pasakyti, mačiau, koks jis buvo sujaudintas mūsų paskutinio susitikimo metu...
Brangus Profesoriau, šiandien nevardinsiu nesuskaičiuojamų Jūsų veikalų, bet pakalbėsiu apie Jus. Neišvengiamai, iš labai asmeniškos pozicijos, kadangi mus sieja ilgametė pažintis, prasidėjusi dar prieš mano studijas Muzikos Akademijoje, ir nepasibaigusi su Jūsų vadovauta mano disertacija.
Muzikologija, kaip žinote, yra permanentinė frustracija. Tai profesinė muzikologų liga. Mes nieko nekuriame. Bet mes „prikuriame“. Muzikai, tarytum nieko ir nereikalaujančiai, prikuriame prasmes, gaires, kategorijas ir kryptis, padėdami savo amžininkams nepasimesti šiame beribiame garsų vandenyne. Jūs, „prikurdamas“, ne tiek prieštaraujate, kiek pritariate analizuojamam subjektui; ne ribojate prasmes, uždarydamas į dėžutes su etiketėmis, o praplečiate jas. Todėl, pradėjęs būti muzikos teoretiku – galbūt šiek tiek per atsitiktinumą – labai greitai tapote muzikos teorijos istoriku, ir visuomet esate dar ir kažkas daugiau.
Šioje sunkiai apibrėžiamoje „prikūrėjo“ veikloje kai kurie iš mūsų sugeba tapti kūrėjais. Ne kūrinių, bet prasmių. Ne estetikos, bet etikos. Ne atsakymų, bet klausimų. Mums niekada nestatys paminklų ir neskirs Nobelio premijos už naują teoriją, ir mes, perskaitę savo eilinį pranešimą eilinėje konferencijoje, niekada nesimėgausime apsvaigimu, kurį sukelia stovinčios publikos ovacijos. Bet jei Jums suteikia Nacionalinę premiją, net ir žinant Jūsų įgimtą kuklumą, tai negali nereikšti kad nebuvote savo srities genijus.
O kas yra genijus? Jis visuomet ne savo laike. Pripažinkite, kad kaip Jums brangus Oskaras Milašius, gyvenęs veikiau su Swedenborgu ir Goethe, o ne su savo amžininkais, įtariai vertinusiais jo manieras bei raiškos būdą, Jūs taipogi gyvenate veikiau Rilkės, Hessės ir, žinoma, Milašiaus epochoje.
Šis nebuvimas savame laike apibrėžia ir Jūsų santykį su tiriamąja medžiaga, kurį Juozas Antanavičius nuostabiai įvardino kaip „nuoširdų prielankumą aptariamajam objektui“. Nuoširdus prielankumas tam, apie kurį rašote, ir tam, kuriam rašote. Jūs vertinate pirmiausia ne kritiškai ir analitiškai, bet „iš nuoširdaus prielankumo“ pozicijos. Kokia tai muzikologija ? – Išgrynintos kalbos, aiškios minties, meilės detalėms ir atsargumo faktams muzikologija. Todėl pernelyg dirbtinio moksliškumo kontekste – ypač kalbant apie tokią trapią medžiagą, kaip muzika, ir apie tokias jautrias būtybes, kaip kompozitoriai – ji žavi. Jūsų formuluočių paprastume (ne prastume) slypi ne tiek norėjimas sužinoti tiesą, kiek atsidavimas tiesai. Turbūt tai ir vadinate pašaukimu.
Jūs nutiesėte pagrindinę XX amžiaus lietuvių muzikologijos giją, intensyviausiai sprendusią teorijų istoriškumo, tautinio modernumo, kompozitoriško folklorizmo ir kitas dialektinės sandaros temas. Šios „priešybių vienybės“ – epochos antspaudas! – sintezės paieškos konstravo Jūsų vertinimus ir analizės kryptis. Esate jungties ir dinamiškų kategorijų mąstytojas. Jūs gynėte muzikologiją – „tyrinėjančią dvasinio pasaulio reiškinius“ – nuo „mechaniškai taikomų formulių ir eksperimentų“. Jūsų muzikologija yra europinės minties tradicijos tąsa, apibendrinimas ir įprasminimas savojoje terpėje ir savajame laike. Pradėdamas nuo detalės, visuomet baigiate universalijomis ir kontekstais. Sudarydamas muzikinių nacionalumo kategorijų hierarchiją, apibendrinate nacionaline kultūra. Pradėdamas teorija, užbaigiate jos istorine etimologija. Jums svarbios šaknys ir ištakos, todėl į kultūrą žvelgiate kaip į gyvą organizmą, kuris turi savo genezę, sąlygas, priklausomybę ir aplinką. Jūsų pašaukimas yra tautiškumas, peržengiantis muzikos ribas, todėl muzikologija Jums yra priemonė teigti tautinį pradą, matant jį ne kaip praeitį, bet kaip ateitį. Turbūt neklysiu sakydama, kad tokiu būdu išauginote solidžiausią lietuvišką muzikologinį medį, nuo kurio kamieno atsišakos – tikėkimės, gausiai – ne mažiau lietuviškos ir ne mažiau muzikologinės šakos.
Esate „nuoširdaus prielankumo“ ir, pridurčiau, „įdėmaus palinkimo ties analizuojamu objektu“ muzikologas. Šis santykis jus sieja ne tik su aptariamaisiais siužetais, bet ir su kolegoms, ties kuriais labai specifiškai, tik Jums būdinga maniera palinkstate, norėdamas atidžiau įsiklausyti. Šį santykį išsaugote ir su šia Jums kiek svetima epocha. Dabartinio pasaulio pagundos ir simuliakrai Jūsų neliečia. Kol mes su Jūsų anūku Paryžiuje, restorano terasoje sėdėjome sukišę nosis į savo mobiliuosius telefonus, Jūs su dideliu pasigėrėjimu žavėjotės Eliziejaus laukais, esu tikra, juos matydamas Balzako akimis.
Išsiduodate tik būdamas už apibrėžtų teritorijų ribų. Jūsų jautrumas, smalsumas ir jaunatviškumas akivaizdžiausiai išsiskleidžia ten, kur subyra akademinės struktūros. Pamenate vakarinį Berlyno gyvenimą ?
Ne jūsų teorinis žvilgsnis apibrėžia jūsų būtį, bet jūsų buvimas – jūsų manierą mąstyti. Būties lengvumas ir smalsumas įtakojo, kad neišsitenkate teoriniuose rėmuose: esate ir istorikas, ir eseistas, ir estetas. Buvote ir pedagogas, ir redaktorius, ir laidų vedėjas, ir konsultantas, ir publicistas, ir vertėjas, ir terminologas, ir recenzentas, ir ... Veikiausiai – kažkuris iš aštuoniolikto amžiaus enciklopedistų. Jūsų darbas buvo proza, bet Jūsų siela – poezija. Kitaip nebūtumėte, grįždamas iš savo antrosios kelionės po Prancūziją, taip nuostabiai jautriai aprašęs „mergaitės su saldžiais žirniukais...“
Sugebėjote iš poezijos į savo kasdienę, veikiausiai alinančią prozą perkelti lengvumą, aiškumą, glaustumą ir nuoširdumą. Kaip sakė vienas prancūzų filosofas, „ techninė [muzikos] analizė yra priemonė atstumti nuo savęs spontanišką atsidavimą palaimai, kurios reikalauja žavesys“. Jums kažkokiu būdu pavyko suderinti abu, arba bent jau nepamesti iš akių šio antrojo muzikos sando. Kita vertus, Jūsų asmenybės integralumas, padėjęs išvengti ideologinių štampų ir dirbtinės gestikuliacijos epochų kryžkelėje, ir neleistų kitaip kalbėti apie muziką, kai tokia gyva tradicija, pririšanti prie savųjų šaknų. Aproksimatyvaus žinojimo ir intelektualinių pusfabrikačių epochoje Jūsų muzikologiniai opusai paguodžia. Juose atrandame bent jau kryptį, kokie turėtume būti, nenorėdami savęs prarasti.
Jūsų pedagoginis diskretiškumas yra kilęs, įtariu, iš prielankumo ne tiek studentams, kiek dėstomajam objektui. Nebuvote oratorius, siekiantis pavergti auditoriją ir įtikinti savo teisumu. Kas norėjo, tas Jūsų perlus susirinko. Viena mano kurso draugė, pavarčiusi Jūsų paskaitų užrašus jau po studijų metų, prasitarė: „tik dabar supratau, kaip ten buvo įdomu“. Esu tikra, buvo ir daugiau tokių. Esu tikra, kad daugelis jau post factum gailėjosi praleidę puikią progą patylėti.
Kaip vokalinėje muzikoje kartais žodžiai neatitinka melodijos, taip ir Jūsų turinys kartais neatitinka formos. Jūsų atvirumas netiesioginis, ir gali būti suprastas priešinga prasme. Esate ne plačių gestų, bet didelių darbų žmogus. Esate paslapties ir tylaus pasiaukojimo muzikologas. Šis atstumas yra alibi, po kuriuo, kaip po kauke, slepiasi ypatingas jautrumas, autentiškas tikrumo, grožio, dvasingumo pojūtis. Polinkis į asketiškumą – kalboje taip pat. Jaunatviška strategija – buvimą be ekspresijos (prisimename Jūsų analizės paskaitas) paversti priešingybe – yra tam tikra taktika, kuri atveria plyšį, pro kurį matoma paslėptų pasijų erdvė. Mus suartino ne muzikologija, kurioje dažniausiai ėjome skirtingomis, nesusiliečiančiomis vagomis, o Milašius ir Hessė, patyrimo gelmė, patoso fobija ir egzistencinis paprastumas.
Buvote ištikimas ne tik savo epistoliariniams amžininkams – Žibuntui Mikšiui, Claude‘ui Ballifui – bet ir analizuojamiems subjektams. Juozas Gruodis ir Julius Juzeliūnas yra du pagrindiniai Jūsų muzikologiniai akordai, išsitęsę į kelių dešimtmečių fermatas. Mes visi be išimties privalėjome išstudijuoti Gruodį bent jau tam, kad galėtume atsakyti į Jūsų neišvengiamą finalinį klausimą, užbaigiantį bet kokio lygio, bet kokios muzikinės disciplinos egzaminą. Ir muzikos akademijoje, ir kompozitorių sąjungoje buvote ilgametis Gruodžio ir Juzeliūno ambasadorius. Tapote neatsiejama jų kūrybos dalimi ir pratęsimu. Ši ištikimybė atsiskleidžia Jūsų hagiografiniuose veikaluose. Ji atskleidžia ir tai, kas esate Jūs pats: plataus akiračio nuosaikus modernistas, niekuomet nepamirštantis jautriausios – lietuviškos – gaidos.
Comments